Nuo seniausių laikų akėčios buvo naudojamos žemdirbystėje. Jomis žemdirbiai galėjo išlyginti dirvą po arimo darbų. Šie žemės ūkio padargai buvo labai primityvus ir jų efektyvus panaudojimas stipriai atsiliko nuo dabartinių techonolgijų. Dėka šiuolaikinių galimybių žemės ūkio technika taip pat tobulėja. Dabartines akėčias galima panaudoti įvairiems žemės ūkio darbams atlikti, o jų darbo našumas džiugina žemdirbius.
Tol kol nebuvo šiuolaikinių akėčių, žemdirbiai darbus atliko paprastomis akėčiomis. Pirmiausia žemė yra ariama ir tik tada tvarkomas viršutinis jos sluoksnis. Anksčiau po arimo darbų likusius gūbriuotus žemės arimus teisiog išdraskydavo kultivatoriais. Virbalines akėčias taip pat naudodavo paruošti dirvą. Anksčiau naudota žemės ūkio technika ar savadarbiai padargai nebuvo tokie geri, nes dirva buvo arba per giliai išvagojama, arba netolygiai pasėjama. Kai sėklos pasėjamos netolygiai, tai augant augalams nutinka taip, kad vienas kitą jie pradeda užgožti. Vietomis lieka nepanaudoti žemės plotai, kuriuose niekas neauga, o kituose plotuose atsiduria per daug sėklų. Augant augalams tokioje dirvoje dauguma iš jų negauna pakankamai maistinių medžiagų iš trašų, užstojama saulė ar tiesiog nepakanka vietos vystytis šaknų sistemai. Gaunamas derlius tikrai nedžiugina ūkininkų. Ir kaip jis gali džiuginti, jei dalis žemės ploto visai nenaudojamas, nes lieka laisva vieta, o kita dalis per tankiai užsėta?